olbijimas

õlbijimas sm. (1) Gs → olbyti 1: Ir sukosi dabar po kiemą kaituliu, sušilę ir suplukę, neklausydami nei Kazimiero gėdinimų, nei Saliamutės olbijimo, nei kaimynų juoko J.Balt. Ant vyrų pylėsi kandus, nors nepiktas olbijimo srautas J.Avyž.